Lytiškai plintančių infekcijų prevencija

Sifilis – lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia blyškioji treponema, į organizmą patenkanti per lytinius santykius liečiantis gleivinėms (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos) ar per odos smulkius pažeidimus. Sifiliu serganti nėščioji infekciją gali perduoti naujagimiui.
Infekcijos simptomai išryškėja po lytinių santykių praėjus 1-12 savaičių. Dalis asmenų, užsikrėtusių sifiliu, daugelį metų gali neturėti ar nepastebėti jokių infekcijos požymių. Laiku nepastebėtas ir nepradėtas gydyti sifilis yra pavojinga liga – išsivystęs iki trečiosios stadijos sukelia negrįžtamus vidaus organų pakitimus ir mirtį.
Sifiliui būdingos 3 ligos stadijos:
I stadija. Nuo užsikrėtimo praėjus vidutiniškai 21 dienai, infekcijos patekimo vietoje atsiranda nedidelė, neskausminga opelė. Po kelių savaičių opelė gali užgyti savaime, tačiau negydoma infekcija progresuoja į antrą stadiją.
II stadija pasireiškia bėrimu įvairiose kūno vietose, praėjus 2-10 savaičių po opelės atsiradimo. Padidėja limfmazgiai, atsiranda į peršalimą panašūs požymiai. Odos ar gleivinės pažeidimas gali išnykti savaime, nesigydant, tačiau liga progresuoja toliau.
III stadija. Liga pažeidžia vidaus organus (kraujotakos, nervų ir kt. sistemas), gali sukelti paralyžių ir baigtis mirtimi.
Sifilis gydomas antibiotikais.

Gonorėja – tai lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia gonokokai, į organizmą patenkantys per lytinius santykius liečiantis gleivinėms (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos). Užsikrėtusi gonorėja gimdyvė gonokokinę infekciją gali perduoti naujagimiui.
Prasidėjusi makštyje, infekcija vėliau apima gimdą, kiaušintakius ir gali sukelti dubens ertmės uždegimą. Infekcijos simptomai išryškėja po lytinių santykių praėjus 2-21 dienai:

• pakitusios išskyros iš makšties, varpos;
• deginimas arba skausmas šlapinantis;
• didesnis nei įprasta skausmas per menstruacijas;
• spazmai ir skausmas apatinėje pilvo dalyje;
• jautrios ir padidėjusios sėklidės.
• Kartais nepasireiškia jokie požymiai.

Gonorėja gydoma antibiotikais. Ilgai negydžius šios infekcijos, abiejų lyčių asmenys gali tapti nevaisingi.

Trichomonozė – tai viena labiausiai paplitusių LPI pasaulyje. Dažnai trichomonoze sergantys asmenys serga ir kitomis LPI (chlamidioze, gonorėja ir kt.).
Trichomonozės sukėlėjas ilgą laiką gali gyventi organizme nesukeldamas jokių negalavimų. Infekcijos simptomai paprastai išryškėja po lytinių santykių praėjus 2-21 dienai. Moterims, sergančioms trichomonoze, pasireiškia daugiau simptomų nei vyrams: pakitusios spalvos ir kvapo gausios išskyros iš makšties, paraudusi gleivinė, niežulys, dažnas ir skausmingas šlapinimasis, skausmas papilvėje, didesnis nei įprasta skausmas per menstruacijas.
Dauguma vyrų nejaučia ryškių klinikinių trichomonozės simptomų, tačiau vyrai yra pagrindiniai infekcijos nešiotojai. Gali būti skausmingas šlapinimasis, pasireikšti lyties organų uždegimai.
Trichomonozė gydoma antibiotikais. Tinkamai vartojant vaistus, infekcija greitai praeina. Negydoma trichomonozė gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, vyrams – priešinę liauką (prostatą).

Chlamidiozė (chlamidinė infekcija) – tai labiausiai paplitusi lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia bakterija Chlamydia trachomatis. Chlamidioze užsikrėtusi gimdyvė infekciją gali perduoti naujagimiui.
Chlamidiozės simptomai yra panašūs kaip gonorėjos, tik nežymūs, o kartais jų visai nebūna. Simptomai paprastai išryškėja po lytinių santykių praėjus 7-21 dienai. Infekcijai būdinga:

• pakitusios išskyros iš makšties, varpos;
• deginimo jausmas arba skausmas šlapinantis;
• kraujas po lytinių santykių;
• pagausėjusios menstruacijos;
• skausmas pilvo apačioje.

Chlamidinė infekcija gali sukelti mažojo dubens, sėklidžių ir jų prielipų uždegimą.
Chlamidiozė gydoma antibiotikais, nesant stipraus uždegimo, per savaitę pasveikstama. Tiek moterims, tiek vyrams negydoma ji gali baigtis nevaisingumu.

Virusinis hepatitas B – tai infekcinė liga, kurią sukelia hepatito B virusas. Hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Virusinis hepatitas B plinta per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius, per kraują, iš motinos – vaisiui ir gimusiam naujagimiui.
50-60 proc. užsikrėtusiųjų hepatito B infekcija nejaučia jokių klinikinių simptomų. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2-6 mėnesiams po užsikrėtimo:

• nuovargis, energijos stoka;
• pilvo, sąnarių skausmai;
• apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, vėmimas;
• karščiavimas;
• patamsėjęs šlapimas;
• akių ir odos pageltimas.

Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais. Užsikrėtus hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8-10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu hepatitu B arba lieka viruso nešiotojais.
Pagrindinė hepatito B viruso infekcijos kontrolės priemonė yra vakcinacija. Nuo 1998 m. Lietuvoje skiepai nuo hepatito B viruso yra įtraukti į Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas, kuriuo užsikrečiama nuo ŽIV infekuoto žmogaus per lytinius santykius, per kraują. ŽIV infekuota būsima motina virusą gali perduoti vaisiui ir naujagimiui. ŽIV patekęs į žmogaus organizmą pažeidžia imuninę sistemą. ŽIV užsikrėtę žmonės paprastai jaučiasi sveiki daugelį metų – ŽIV infekcijos simptomai jiems gali būti visai nejuntami. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta, ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo įvairių infekcijų ar ligų. ŽIV infekuotas žmogus gali mirti nuo persišaldymo ar gripo.
Pusei užsikrėtusių ŽIV per dešimtmetį išsivysto AIDS liga. AIDS – įgyto imunodeficito sindromas yra vėlyvoji ŽIV infekcijos stadija. AIDS diagnozuojamas tada, kai ŽIV išveda iš rikiuotės imuninę sistemą, ir dėl to asmuo suserga sunkiomis ligomis: plaučių uždegimu ar meningitu, tam tikros rūšies vėžiu ar tuberkulioze ir kt. Tuberkuliozė yra dažniausiai tarp AIDS sergančių pacientų pasitaikanti infekcija. Laiku neskyrus specifinio priešvirusinio gydymo AIDS baigiasi mirtimi.
AIDS požymiai priklauso nuo to, kaip greitai ŽIV virusas sugeba griauti žmogaus imuninę sistemą. Ši liga vystosi palaipsniui, ir AIDS simptomai pajuntami tik praėjus kuriam laikui.
ŽIV infekcijai gydyti taikomi antiretrovirusiniai vaistai, kurie slopina ŽIV dauginimąsi. Gydymas skiriamas imunitetui susilpnėjus iki tam tikros ribos. Vaistus reikia vartoti pastoviai. Pacientui vartojant šiuos vaistus ne tik sumažėja ŽIV koncentracija kraujyje, bet ir pagerėja gyvenimo kokybė bei sumažėja mirties nuo šios ligos rizika.

Lytinių organų pūslelinę sukelia dviejų tipų Herpes simplex virusai. Pirmojo tipo virusas dažniausiai pasireiškia lūpų bėrimu, antrojo tipo virusas pažeidžia lyties organus. Virusas perduodamas bučiuojantis per seiles, pūslelių skystį, lytiškai santykiaujant be prezervatyvo, taip pat per gimdymą.
Infekcijos simptomai paprastai išryškėja po lytinių santykių praėjus 2-30 dienų, tačiau jų gali ir nebūti. Pūslelinei būdingi požymiai panašūs į peršalimo simptomus. Ant lytinių organų, lūpų, burnos gleivinėje atsiranda smulkių, skausmingų pūslelių. Prieš pasirodant pūslelėms jaučiamas niežėjimas arba deginimas. Jeigu pūslelės atsiranda lytinių organų srityje, gali būti skausmingas šlapinimasis, padidėti kirkšnių limfmazgiai bei atsirasti bendrų negalavimo simptomų (pakyla temperatūra, jaučiamas bendras silpnumas, raumenų, galvos skausmai). Po 2 ar 3 savaičių požymiai išnyksta.
Herpes viruso infekcija gali kartotis kelis kartus per metus, nes užsikrėtus virusas išlieka organizme visą gyvenimą. Nėra medikamentų, kurie sunaikintų virusą ir būtų galima išvengti infekcijos pasikartojimo. Kai herpes viruso infekcija pasireiškia kliniškai, gydytojas gali skirti vaistų, kurie sumažina klinikinių požymių trukmę, jų gausumą.

Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija – viena dažniausių lytiškai plintančių infekcijų. ŽPV virusas, patekęs į žmogaus organizmą, gali sukelti įvairius odos ir gleivinių pažeidimus, ikivėžinius ar vėžinius susirgimus. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 200 ŽPV tipų, iš kurių apie 40 tipų aptinkama lytinių organų gleivinėje.
ŽPV galima užsikrėsti per visų rūšių lytinius santykius. ŽPV infekuota gimdyvė virusą gali perduoti naujagimiui per gimdymą. Dažnai ŽPV užsikrėtę asmenys nejaučia jokių simptomų, tačiau jie yra infekuoti. Apie 90 proc. ŽPV infekcijų gali praeiti savaime be gydymo. Jei ŽPV infekcija pasilieka organizme, ji sukelia lėtinį uždegimą priklausomai nuo ŽPV tipo. Ilgainiui ŽPV organizme gali sukelti audinių supiktybėjimą ir vėžinius susirgimus.
Sveikatos problemos, kurias sukelia skirtingi ŽPV tipai – tai odos ir genitalijų karpos, makšties, varpos, išangės vėžys, gimdos kaklelio vėžys ir kt. Genitalijų karpomis (venerinės kondilomos) užsikrėtę asmenys infekcijos simptomus pajunta po lytinių santykių praėjus 1-6 mėnesiams. Ant lytinių organų, o dažnai ir apie išeinamąją angą atsiranda smulkių, nelygių karpų (kondilomų), dažnai daugybinių. Gali niežėti arba deginti lytinių organų srityje. Kondilomos savaime neišnyksta, todėl būtinas gydymas, daugybinės karpos gali būti šalinamos ir chirurginiu būdu.
ŽPV infekcija lytiniuose takuose yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių, sąlygojančių gimdos kaklelio vėžio išsivystymą. 99 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų yra susiję su genitaline ŽPV infekcija. Gimdos kaklelio vėžio išsivystymo rizika yra nedidelė, jei laiku diagnozuojami ir gydomi gimdos kaklelio ikivėžiniai pažeidimai. Gimdos kaklelio vėžio galima išvengti reguliariai tikrinantis ir atliekant citologinį tyrimą.
Veiksmingiausia priemonė, apsauganti nuo gimdos kaklelio vėžio, yra skiepai nuo ŽPV. Nustatyta, kad skiepai nuo ŽPV 70 proc. sumažina sergamumą gimdos kaklelio vėžiu. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skiepyti mergaites nuo 9 iki 13 metų, nes vakcina nuo ŽPV veiksmingiausia jaunoms, neturėjusioms lytinių santykių ir ŽPV neinfekuotoms mergaitėms.

Kuo anksčiau nustatomi ikivėžiniai gimdos kaklelio audinio pakitimai ar vėžys, tuo veiksmingesnis yra gydymas. Reguliarus onkocitologinis gimdos kaklelio tyrimas padeda išaiškinti ligą. Dauguma (70 proc.) nežymių gimdos kaklelio audinio pakitimų regresuoja, todėl gydyti dažniausiai reikia tik didesnius pažeidimus, nelaukiant, kol jie virs vėžiu. Tyrimai rodo, kad trečdalis negydomų didelių pakitimų per 10 metų gali progresuoti iki onkologinės ligos.

Gimdos kaklelio vėžio prevencija

Veiksmingiausia priemonė, apsauganti nuo gimdos kaklelio vėžio, yra vakcinavimas nuo ŽPV. Nustatyta, kad skiepai ženkliai (70 proc.) sumažina sergamumą gimdos kaklelio vėžiu. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skiepyti mergaites nuo 9 iki 13 metų, nes vakcina nuo ŽPV veiksmingiausia jaunoms, neturėjusioms lytinių santykių ir ŽPV neinfekuotoms mergaitėms. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, Lietuvoje ŽPV skiepai buvo įtraukti į nacionalinį skiepų kalendorių. Nuo 2016 m. 11 metų mergaitės nemokamai skiepijamos nuo gimdos kaklelio vėžį sukeliančio ŽPV. Užsienyje skiepijamos ir vyresnio amžiaus mergaitės, moterys, berniukai bei vyrai.
Gimdos kaklelio vėžio galima išvengti reguliariai tikrinantis, atlikus citologinį tyrimą (PAP testą). Lietuvoje nuo 2004 m. yra vykdoma nacionalinė Gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa, skirta moterims nuo 25 iki 60 metų, kai kas 3 metus nemokamai vykdomas citologinis gimdos kaklelio tyrimas. Moterys, kurios pagal amžių nepatenka į programos finansuojamų asmenų grupę, gali pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio mokamai.
Patikimiausia priemonė užkirsti kelią visoms lytiškai plintančioms infekcijoms – per lytinius santykius naudoti prezervatyvą. Tačiau prezervatyvas tik 70 proc. sumažina riziką užsikrėsti ŽPV.

Rūpinkitės savo sveikata – pasitikrinkite dėl gimdos kaklelio vėžio, skiepykitės nuo ŽPV!