Lietuva yra pasirašiusi tarptautinius dokumentus lytinės reprodukcinės sveikatos ir teisių (LRST) srityje: Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Pasirašydama šiuos dokumentus valstybė įsipareigojo ginti žmogaus teises ir gerinti LRST įgyvendinimą Lietuvoje. Tačiau per 25 metus valstybė neparodė, kad stengiasi įgyvendinti visas lytines reprodukcines žmogaus teises – nėra reprodukcinės sveikatos įstatymo, nacionalinės strategijos ar programos, kuri padėtų užtikrinti reprodukcinių teisių įgyvendinimą Lietuvoje, nėštumo nutraukimo paslauga yra brangi ir pažeidžiamoms grupėms neprieinama, nėra kontracepcijos kompensavimo sistemos, mokykloje nėra diegiamas mokslu grįstas ir visapusiškas lytinis švietimas, sveikatos paslaugos jaunimui yra nepalankios.
Nuo 2002 m. buvo diskutuojama dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto ir tik 2016 m. įstatymas buvo patvirtintas. 2014 m. LR Seimui buvo pateikti du Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektai. Vieną projektą sukūrė LR Sveikatos ministerija, kitą projektą parengė LR Vystomojo bendradarbiavimo ir reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinė grupė. Tačiau nė vienas įstatymas nebuvo svarstytas LR Seime. Galima pasidžiaugti, kad po ilgo svarstymo 2015 m. į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įtraukta vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Pasiskiepyti nuo ŽPV gali visos 11 metų mergaitės.
Lietuvos politikai, sprendimų priėmėjai LRST dar nelaiko prioritetu. Vieniems jų trūksta mokslu grįstos informacijos apie LRST, kiti nežino apie tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, treti pasiduoda konservatyvių grupių įtakai ir nepaiso žmogaus, ypač moterų ir jaunimo reprodukcinių teisių.
Nėštumo nutraukimas
Nuo 1957 m. Lietuvoje nėštumo nutraukimas yra legalus. 1994 m. LR Sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos. Įsakyme nurodoma, kad nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant gali būti nutraukiamas iki 12 nėštumo savaitės. Didesnį nei 12 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai.
Nėštumo nutraukimų Lietuvoje mažėja – 2010 m. tūkstančiui 15-49 metų moterų teko 9,1 nėštumo nutraukimai, 2015 m. – 7,2. Abortų skaičius tarp 15-19 m. amžiaus paauglių Lietuvoje taip pat mažėja, tačiau vis dar išlieka didelis – 2011 m. 687 paauglės nutraukė nėštumą, 2015 m. – 450.
Lietuvoje nėštumo nutraukimo paslauga yra brangi ir pažeidžiamoms grupėms neprieinama, daugėja sveikatos priežiūros specialistų, atsisakančių atlikti procedūrą dėl asmeninių įsitikinimų bei konservatyvių grupių įtakos. Dėl neigiamo visuomenės požiūrio į nėštumo nutraukimą, paauglės ir merginos, pasirinkusios nutraukti neplanuotą nėštumą, dažnai yra smerkiamios, nors teisė į laisvą pasirinkimą yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė ir moters sprendimas turėtų būti gerbtinas. Dažnai paauglės yra skatinamos gimdyti, nors nėra pasirengusios motinystei nei fiziškai, nei psichologiškai. Pasak PSO, gimdymas 15-19 m. amžiuje yra 50 procentų pavojingesnis ir yra susijęs su didesnio priešlaikinio gimdymo tikimybe ir didesniu gimdyvių bei naujagimių mirtingumu nei 20-29 m. amžiuje. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, paauglių pirmagimiai būna nepakankamo svorio ir turi sveikatos bei raidos sutrikimų.
Tapo įprasta, kad moters teisę į laisvą pasirinkimą nutraukti nėštumą konservatyvios politinės partijos ir organizacijos siekia apriboti, pateikdamos LR Seimui gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektus. Paskutiniu įstatymo projektu nėštumo nutraukimas būtų leidžiamas, jei grėstų pavojus nėščios moters gyvybei ar sveikatai arba būtų pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamos veikos. Jei toks įstatymo projektas būtų priimtas, saugus nėštumo nutraukimas taptų turtingų moterų privilegija. Kitų šalių praktika rodo, kad klestėtų aborto turizmas, moterys nutraukti nėštumo vyktų į kitas šalis ar kreiptųsi į savo šalies sveikatos specialistus, kad šie nelegaliai už didelius pinigus nutrauktų nėštumą. Rumunijos praktika rodo, kad uždraudus nėštumo nutraukimą, padaugėja nelegalių nėštumo nutraukimų, lemiančių išaugusį nėščiųjų mirtingumą. Lietuvoje apribojus nėštumo nutraukimą neturtingos moterys taip pat būtų priverstos kreiptis į asmenis, neturinčius kvalifikacijos atlikti nėštumo nutraukimą, kitos bandytų nutraukti nėštumą pačios sukeldamos rimtą pavojų savo sveikatai ir gyvybei. Padidėtų nužudytų naujagimių skaičius.
Norint mažinti nėštumo nutraukimų skaičių, reikia ne riboti ar uždrausti abortą, o imtis priemonių neplanuoto nėštumo prevencijai. Autoritetingos medikų bei žmogaus teisių organizacijos skelbia, kad tuo tikslu turi būti diegiamas mokslu grįstas lytinis švietimas ir ugdymas, teikiamos kokybiškos ir jaunimui palankios reprodukcinės sveikatos paslaugos, didinamas kontracepcijos priemonių prieinamumas ir vartojimas.
Šeimos planavimas ir kontracepcija
JT, PSO, Tarptautinė planuotos tėvystės federacija skelbia, kad visi asmenys turi teisę laisvai ir atsakingai reguliuoti savo vaisingumą ir nuspręsti dėl šeimos kūrimo, įskaitant teisę nuspręsti, turėti ar neturėti vaikų, kiek ir kada jų turėti, bei teisę saugiai ir efektyviai naudotis visais prieinamais ir jiems priimtinais vaisingumo reguliavimo metodais, technologijomis ir gydymu.
Remiantis 2015 m. atlikto „Barometro“ tyrimo duomenis, Lietuva pagal kontracepcijos prieinamumą užima paskutinę vietą tarp kitų 15 tyrime dalyvavusių Europos Sąjungos šalių (Airijos, Bulgarijos, Kipro, Čekijos, Danijos, Italijos, Ispanijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, Rumunijos ir Vokietijos). Atliekant tyrimą buvo vertinama šalies strategija dėl kontracepcijos prieinamumo, visuomenės informuotumas apie LRST, lytinio švietimo ar ugdymo mokykloje įgyvendinimas, sveikatos priežiūros specialistų rengimas kontracepcijos klausimais, individualus moterų ir porų konsultavimas, kontracepcijos kompensavimo sistema, diskriminavimas bei moterų įgalinimas. Tyrimo duomenimis, pagal visus rodiklius Lietuva atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Specialistų, medikų rengimas kontracepcijos klausimais itin nekokybiškas, nes trūksta progresyvių pedagogų bei pažangių mokymo programų. Vis dar gajūs mitai apie kontracepciją. Individualios moterų ir porų konsultacijos nesistemingos, specialistai nėra pasirengę dirbti su paaugliais, kurie mokykloje žinių apie kontracepciją negauna. Kontracepcijos kompensavimo sistema neįdiegta. Dėl valdžios paramos stokos visuomenei teikiama ribota informacija apie LRST ir modernias kontracepcijos priemones, todėl bendras visuomenės informuotumas apie LRST yra itin menkas. Lietuva yra pasižymėjusi moterų įgalinimo srityje, nes yra priėmusi du nacionalinius įstatymus dėl lygių galimybių, tačiau lytinė reprodukcinė sveikata į šiuos įstatymus nėra įtraukta.
2011 m. Lietuvos Vyriausybės delegacija dalyvavo Jungtinių Tautų Visuotinės reguliarios peržiūros sesijoje (angl. k. Universal Periodic Review, UPR), per kurią Lietuvai buvo pateikta rekomendacija pagerinti modernių kontracepcijos priemonių prieinamumą. Nors Lietuva šią rekomendaciją priėmė ir įsipareigojo įgyvendinti, kontracepcijos prieinamumas nėra gerinamas. 2016 m. vykusioje UPR sesijoje Lietuvai buvo pateiktos šios rekomendacijos: imtis priemonių, kad lytinės reprodukcinės sveikatos ir teisių padėtis būtų pagerinta, sukurti nacionalinę LRST strategiją ir integruoti lytinę reprodukcinę sveikatą į 2026-2036 m. Nacionalinę sveikatos programą.
Lytinis švietimas, ugdymas
Lytinis švietimas turėtų prasidėti šeimoje ir tęstis visą gyvenimą. Tėvai turi stiprų poveikį vaikų įsitikinimų, nuostatų ir elgsenos formavimuisi, tačiau ne visi tėvai gali kalbėtis su vaikais apie lytiškumą, lytinius santykius, kontracepciją. Jaunimas dažniausiai ieško internete informacijos, kuri ne visada yra teisinga, pagrįsta mokslo įrodymais. Remiantis PSO, mokykla turėtų ypatingai rūpintis lytiniu ugdymu ir diegti mokslu grįstas, žmogaus teisėmis paremtas lytiškumo ugdymo programas.
Lietuvos mokykloje jaunimas gauna skurdžią, dažniausiai mokslu nepagrįstą informaciją apie lytiškumą ir lytinę reprodukcinę sveikatą. 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“ neužtikrino mokslu grįstos informacijos apie neplanuoto nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų prevenciją, skatino lytinį susilaikymą, rėmėsi ne mokslu, o mitais apie kontracepciją. Programa nebuvo privaloma, todėl apie jos vykdymą informacijos praktiškai nėra.
2016 m. LR Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino naują „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą“. Programa taip pat skelbia lytinį susilaikymą ir yra orientuota į santuoką, motinystę ir tėvystę. Programoje neskiriamas reikiamas dėmesys lytinei reprodukcinei sveikatai – apsisaugojimui nuo neplanuoto nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų. Jaunimas skatinamas nevartoti kontracepcijos, nenutraukti nėštumo ir gimdyti, neatsižvelgiant į žmogaus pasirinkimo teisę.
Įvairių šalių moksliniai tyrimai rodo, kad jaunimas, gavęs mokslu grįstos informacijos, geba geriau planuoti savo gyvenimą, sugeba priimti teisingesnį sprendimą. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad tose valstybėse, kur mokykloje vykdomas visapusiškas lytinis švietimas, sumažėja paauglių nėštumų ir LPI skaičius. Privalomas ir visuotinis lytinis švietimas padeda atidėti pirmus lytinius santykius, sumažinti neplanuotų nėštumų ir abortų skaičių, lytiškai plintančių infekcijų ir ŽIV plitimą, apsisaugoti nuo lytinio smurto ir išnaudojimo, griauti neigiamus lyčių stereotipus, skatina toleranciją ir lyčių lygybę.
Jaunimui palankios paslaugos
Pradėdamas lytinį gyvenimą, paauglys turėtų pasikonsultuoti su specialistu, gauti patikimos informacijos dėl apsisaugojimo nuo neplanuoto nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų. Konsultacijai 16-18 m. paauglys turi iš anksto užsiregistruoti ir dažnai priėmimo pas gydytoją jam tenka laukti 1-3 savaites. Atėjęs į sveikatos priežiūros įstaigą, jis nėra tikras, kad gaus gydytojo konsultaciją be tėvų sutikimo ir kad apie jo vizitą nesužinos tėvai. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus 16-18 m. paaugliai gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas be tėvų sutikimo, tačiau nėra aiškiai apibrėžta, ar informacija apie 16-18 m. paciento vizitą turėtų būti teikiama tėvams, šiems to pareikalavus. Paaugliui, kaip ir visiems pacientams, gydytojas skiria 15 min. ir jų nepakanka, kad paauglys būtų išklausytas, galėtų užduoti klausimų ir gautų į juos atsakymus.
Kontracepcija, nėštumo nutraukimas ir lytiškai plintančių infekcijų tyrimai paaugliams yra per brangūs. Dėl per brangios kontracepcijos ir lytinio švietimo stokos, Lietuvoje didelis paauglių gimdymų skaičius, daug paauglių užsikrėčia lytiškai plintančiomis infekcijomis. Remiantis 2010-2014 m. statistiniais duomenimis, Lietuvoje kasmet gimdo beveik 3 kartus daugiau 15-19 m. amžiaus merginų negu Olandijoje, Švedijoje ar Norvegijoje. 2015 m. jauniausia gimdyvė buvo vos 13 metų amžiaus. 2015 m. 15-29 m. amžiaus jaunimas sudarė daugiau nei 55 proc. visų užsikrėtusiųjų gonorėja, užsikrėtę ŽIV sudarė beveik 23 proc. visų užsikrėtusiųjų, tarp kurių buvo du moksleiviai ir penki studentai.
Tarptautinė planuotos tėvystės federacija skelbia, kad jaunimas turi teisę į prieinamas ir jaunimui palankias lytinės reprodukcinės sveikatos paslaugas. Remiantis PSO rekomendacijomis, jaunimui palankios sveikatos paslaugos turi būti nemokamos arba įperkamos, jas turi teikti kompetentingas personalas saugioje ir jaunimo poreikius atitinkančioje aplinkoje.
Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atlikta jaunimo apklausa atskleidė, kad jaunimas lytiškumo klausimais norėtų konsultuotis su kvalifikuotu specialistu. Jaunimas iš specialisto tikisi gauti mokslu grįstos informacijos apie apsisaugojimo nuo neplanuoto nėštumo ir LPI priemones, kaip ir kada jas naudoti. Jauni žmonės nurodo, kad kontracepcijos, prezervatyvo kaina yra per didelė, kad brangu tirtis dėl LPI ir ŽIV. Lytinės reprodukcinės sveikatos paslaugos, jaunimo manymu, turėtų būti teikiamos atskirai nuo suaugusiųjų ir be tėvų sutikimo. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad nėštumo nutraukimas, kontracepcija ir LPI testai jaunimui būtų finansiškai prieinami, būtų sukurta kompensavimo sistema.