Šis straipsnis neliaupsina dvasininkų kaip žmogaus sielos ganytojų. Šis straipsnis nevadina kunigų žmogaus guodėjais ir visuomenės moralės šulais. Šiame straipsnyje teigiama, kad kai kurie individai, pasirinkę katalikybės nuostatų propagavimą kaip savo profesiją, neretai savo religiniu uolumu nusižengia žmogiškumui, pažeidžia žmogaus teises, nes fanatiškomis religinėmis nuostatomis be skrupulų braunasi į privatų asmens gyvenimą.
Kai kurių kunigų sumanymas Lietuvoje ręsti paminklus abortuotiems vaisiams yra makabriškas planas, kunigų psichologinis smurtas prieš moteris, kurios apsisprendžia nutraukti nėštumą. Šis sumanymas – tai viešas inkvizicinis moters pasmerkimas ilgalaikei kančiai ir skausmui už padarytą sprendimą. Tai – visuotinis, akis badantis priekaištas moteriai už padarytą abortą ir smurtinė prievarta moters amžinai atgailai. Tai – krikščioniškųjų, katalikiškųjų moralų suabsoliutinimas XXI-jame mokslo amžiuje, kuriuo piktybiškai primenama moteriai, kad ši yra priklausoma nuo vyriškosios religininkų tvarkos ar nuo išrinktų Seimo narių populistinių, ribotų pažiūrų įgyvendinant reprodukcinės sveikatos politiką. Tai yra nuo tų, kurie menkai suvokia, kas yra žmogaus teisės, moters reprodukcinės teisės, šeimos planavimas, kurie vengia šalyje sukurti būtinas socialines paslaugas, jog abortų nebūtų.
Ne provincijos kunigėliams spręsti, kaip šiuolaikinė moteris turi elgtis su savo kūnu. Ne provincijos kunigėliams reguliuoti moters intymų ir šeiminį gyvenimą. Provincijos kunigėliams turėtų labiau rūpėti, kaip Lietuvoje stabdyti kunigų lytinį smurtą prieš vaikus.
Provincialioje Lietuvoje yra labai lengva mulkinti naivius, neišprususius gyventojus nuolatinėmis kalbomis apie moteris, kurios pritaria mirties kultūrai, ar apie motinas kūdikių žudikes, neištariant nė žodžio apie šiuolaikiniame pasaulyje tam tikrų valstybių politikų sėjamą mirtį išžudant ištisas tautas ar gentis. Klerikalai siekė ir siekia religine įtaka paversti žmones amžinai kaltais ir atgailaujančiais ir taip išsaugoti religijos įtaką bendruomenėms. Tam jie net pasitelkia mitus, taikomus neišprususiems piliečiams gąsdinti, apie vėžinius susirgimus ir nepagydomas depresijas, kurios seka atlikus abortą. Moters psichiką tikrai žaloja ne atliktas abortas, bet kunigų sėjama dieviškos bausmės baimė ir paminkliniai akmenys, kurie kaltina vien moteris.
Kunigėliai turėtų uoliai rūpintis Lietuvos vaikų ir visuomenės lytiniu švietimu, nepamiršdami nurodyti, kad jų dievas sukūrė žmogų lytine būtybe ne vien dauginimosi procesams vykdyti, bet ir kūniškiems bei dvasiniams džiaugsmams. Kunigėliai turėtų žmones mokyti be dogmų, kaip suvokti ir reguliuoti įgimtą lytiškumą, siejant dvasingos asmenybės formavimą su žmogaus lytiškumo raida. Tačiau Lietuvos dvasininkai klusniai vykdo religinę regulą, niekada nepamiršdami religinės praktikos: kai užvaldai intymų žmogaus gyvenimą, užvaldai ir visą žmogaus gyvenimą.
Lietuvos dvasininkai, tarsi uoliai gindami žmogaus gyvybę, nepasisako prieš pasaulyje vykdomą smurtą prieš moteris, prieš moterų prievartavimus karo zonose. Jie nepamokslauja apie vyrus smurtininkus ir nestato paminklų vyrų nužudytoms moterims ir vaikams. Neaiškina vyriškajai giminei, kad ši tausotų savo spermą, kurioje „glūdi žmogaus potencialo mikroschemos“.
Stebint dirbtinai ir veidmainingai Lietuvoje kuriamą inkvizicinę bei ašarojimo atmosferą dėl „žudomų‘‘ kūdikių darosi apmaudu, kad, aptariant kapinynų įrengimą abortuotiems vaisiams, tyli Lietuvos mokslininkai ir pilietinės moterų, žmogaus teisių organizacijos. Tyli, nes vengia naujosios populistų valdžios, kadangi „valstietiška“ politika yra įtakojama religininkų?
Vis dėlto tikiu, kad po 4 metų ateis pažangios, neveidmainiškos, gerbiančios žmogaus teises politinės tvarkos metas.
Marija Aušrinė Pavilionienė, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narė.